Iš Libijos į Europą – laisvės ieškoti…

italy-migrantsIšvarginti civilinio karo, skurdo ir smurtinės represijos, žmonės rizikuoja savo gyvybėmis keliaudami iš Tripolio ar Bengazio miestų per Viduržiemio jūrą į Italiją. Tūkstančiai gyventojų palieka savo namus ieškodami taikos svetur, keliaudami nesaugiais, sausakimšais ir prastos būklės laivais. Jie keliauja iš skirtingų šalių – daugiausiai iš Sirijos, Eritrėjos, Etiopijos, Somalio ir Libijos. Tai žmonės, praradę paskutinę viltį, jog įsivyraus taika jų gimtosiose žemėse. Tad, nematydami kitos išeities, susikrauna lagaminus ir išvyksta į nežinomybę.

Libija, kaip valstybė, nefunkcionuoja. Ginkluota nereguliari kariuomenė patruliuoja gatvėse, o Islamo valstybė vis labiau įsitvirtina šalies teritorijoje. Beveik pusė milijono žmonių Tripolyje laukia laivelių vykstančių į Europą, o neturintys pilietybių ir nelegalai yra pažeidžiami dėl tykančių įvairių formų pavojų.

Sekou Balde iš Senegalo pasakojo kaip buvo padurtas keturių Libijos karių, reikalavusių pinigų po reido jo namuose netoli Tripolio, šešis kartus. „Mano brolis buvo nušautas priešais mane, o taip pat ir du mano draugai,“ – sakė jis.

Tūkstančiai žmonių, atvykusių į Libiją, yra įkurdinami migrantų įkalinimo centruose, priklausančiuose Kovos su Nelegalia Migracija Departamentui. Nuo 1 iki 6 tūkst. žmonių yra laikomi kiekviename 19-oje centrų, kur smurto proveržiai ir blogas elgesys yra dažnas reiškinys.

Žmogaus Teisių Stebėtojai praneša apie tokiose įkalinimo vietose, panašiose į kalėjimus, prižiūrėtojų taikomus kankinimus ir kitus prievartos metodus, įskaitant plakimus, mušimus ir elektro šoko naudojimą. Kyšiai už paleidimą iš tokių vietų yra įprasti ir svyruoja iki 1 tūkst. dolerių.

Košmariškos kelionės

Kelionė naujo taikaus gyvenimo link Europos krantų yra be jokių saugumo garantijų. Vasario 14-osios savaitgalį 2600 žmonių buvo išgelbėti Viduržiemio jūroje prie Italijos Lampedusos salos, netoli tos vietos, kur praėjusį spalį žuvo 360 plaukiančiųjų. Praėjusiais metais tokiose kelionėse žuvo virš 3200 žmonių.

Nusikalstamos gaujos yra kelionių agentūros – nesuteikiančios informacijos apie kelionės maršrutą, o ką jau ir bekalbėti apie kelionės draudimą… Nėra jokių prašmatnybių, patogumų ar draugiškos įgūlos apart nusikalstamų gaujų, kurios pasiima pinigus, o bet ką, kas nors kiek prieštarauja, sumuša ir užgaulioja. Kelionės kainos astronominės – vidutiniškai svyruoja tarp 5-10 tūkst. dolerių.

Maršrutų iki pasiekiant išvykimo stotelę yra daug ir įvairių – įbauginti vyrai, moterys ir vaikai dažnai eina mylių mylias, basi arba plastikiniais sandalais. Miega gatvėse arba krūmynuose – keliauja iš šalies į šalį, kur yra visiškai nelaukiami, gąsdinami ir išnaudojami. Rizikuoja būti išprievartauti, patirti smurtą ar net pasitikti mirtį.

Po mėnesius trukusių vargų, o prieš tai metų metus sekusių sunkumų, atsiduriama banditų kontroliuojamame laivelyje – praktiškai visiškai nebetinkamame naudoti. Jame tiek žmonių, jog trūksta oro kvėpuoti, nėra vietos kur būtų galimabent šiek tiek pailsėti, nėra net maisto ir vandens. Vaikai verkia dėl šalčio ir išgasčio, jūra audinga ir negailestinga.

Didžiulė rizika neatgraso tų, kurie ieško būdu pasitraukti iš konflikto zonų. Sirijoje (24 tūkst. išvykusiųjų į Italiją praeitais metais), kur vis dar tęsiasi civilinis karas ir Libijoje, kur i yra ant žlugimo ribos, pavojai yra daug didesni negu bet kas, ką gali pasiūlyti Viduržiemio jūra.

Visiškai identiška situacija ir Eritrėjoje (29 tūkst. paliko Libiją ir išvyko į Europą per 2014 metus ), kur yra priverstinis tarnavimas kariuomenėje praktiškai visą gyvenimą (šiaip reikia atitarnauti 4,5 metų, tačiau pasibaigus laikotarpiui ir toliau išliekama rezervistu, o karinė tarnyba dažniausiai nukreipia vykdyti tolesnę veiklą pagal savo įgytą profesiją – pvz.: mokytojai gali būti priverstinai keleriems metams būti nukreipti į mokyklas nežinomuose šalies regionuose) tiek vyrams, tiek moterims , dominuoja skurdas, yra be jokios priežasties įkalinama, kankinama ir naudojamos represijos. Visa tai lėmė, jog per pastarąjį dešimtmetį daugiau nei 200 tūkst. žmonių pabėgo iš šalies – virš 3 proc. populiacijos.

Toliau seka Somalis – vis dar civilinio karo gniaužtuose. Šalis, kur kariai prievartauja ir smurtauja prieš moteris, o beveik pusė valstybės gyventojų kamuojasi skurde. Taip pat yra Egiptas – dar viena karinė diktatūra, labiausiai pažeidžianti žmogaus teises per visą savo istoriją.

Ar dar gali kilti kokių nors klausimų, kodėl tiek daug žmonių bando surasti ramybę ir bėga į Europą… Turi būti pamišęs, kad liktum!

Išankstinis nusistatymas ir Abejingumas

Vyrai, moterys ir vaikai nėra atsakingi už juos supančią šlykščią aplinką, kurioje yra priversti gyventi. Jie – nekalti žmonės, bandantys tiesiog surasti ramią vietą gyventi ir ten atsigabenti savo šeimas.

Dabar šie žmonės visuotinai yra vadinami migrantais. Tai terminas pripildantis neapykantos ir sudarantis išankstinę neigiamą nuomonę, taipogi neigiantis asmenybę ir apjuodinantis visus bendrai bei sukeliantis įspūdį, kad migrantas yra tas, kuris nori iš mūsų kažką atimti, kuris nori išnaudoti mūsų socialines sistemas, išniekinti arba sumenkinti mūsų kultūrą ir yra grėsmė vakarų demokratijai.

Užuojauta, tolerancija ir supratimas turi sklisti link vargstančiųjų ir silpnųjų – žmonių, bėgančių nuo smurtinių konfliktų ar brutalių represinių režimų, sukeliančių skausmą kelionių nuo namų iki Europos.

Graham Peebles -The Create Trust organizacijos direktorius.

Šaltinis (verstas ne pilnas straipsnis, o tik kai kurios jo dalys): http://www.counterpunch.org/2015/03/06/libya-to-italy-in-search-of-freedom/

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s